Focaccia duona
Komentarai (0) Focaccia (tariama fokatša) yra plokščia krosnyje kepta itališka duona, kuri savo tekstūra ir gaminimo ypatybėmis yra panaši į picą. Focaccia duona dėl jos gaminimo metu galimo ingredientų sudėties keitimo yra universalus patiekalas, kurį galima valgyti bet kuriuo dienos metu – per pusryčius su kava ar arbata, per pietus kaip užkandį sužadinti apetitui su taure baltojo vyno ir vakare kaip vakarienę arba prieš ją. Nors šiandien ši duona yra labai populiari daugelyje pasaulio šalių virtuvių ir nėra siejama su mažas pajamas uždirbančių žmonių maistu, senovėje šis gaminys buvo laikomas nepasiturinčiųjų maistu. Toliau šiame straipsnyje yra aptarta šios duonos raida nuo Romos imperijos laikų iki šių dienų.
Focaccia duonos kilmė
Dauguma istorikų mano, kad focaccia buvo pradėta gaminti dar pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų ir kilo arba iš Šiaurės Vidurio Italijos etruskų kultūros, kuri vėliau buvo prijungta prie Romos imperijos, arba iš Senovės Graikijos. Visgi vieningos nuomonės, iš kur tiksliai kilo focaccia, nėra, kadangi į focaccia panaši, nerauginta arba labai mažai rauginta duona buvo kepama ir Artimųjų Rytų šalyse.
Pavadinimas „focaccia“ yra kilęs iš romėnų kalbos žodžių „panis“ ir „focacius“. Panis reiškia duoną, o focacius židinį. Pažodžiui – tai reiškia duoną keptą židinyje. Focaccia romėnų laikais buvo kepama ne inde virš ugnies, bet karštuose židinio pelenuose.
